Pamiršusioms savo svajonę

Šis paprastas pasakojimas yra skiriamas moterims, kurioms gal nekart jau atrodė, kad jų gyvenimas yra tarsi kažkada gražiai sugalvotas, bet niekada nepastatytas filmas – svajonės, susijusios su karjera ar net ir hobiu, yra padovanotos vaikams ir šeimai, išpustytos kasdienybės ar neįveikusios laiku neperžengtų slenksčių, visos buvusios galimybės praleistos, o naujų prisišaukti tarsi nebėra drąsos. Audronė Bareikienė, kurios pasakojimą skaitysite, save vadina “tipiška eiline vilniete moterimi”, puikiai pažįstančia ir perėjusia visas jaunoms mamoms ir pareigingoms žmonoms pažįstamas kasdienybės sausras, nepasitikėjimo savimi dykumas. Bet ji vis dėlto įstengė taip ir nepaleisti savo svajonės – net ir augindama dukrelę Kretą  bei sūnelį Gyrių, žingsnelis po žingsnelio ruošė sau pakilimo taką skrydžiui. Dabar Audronė sako: “Man laikas kilti” – ir pradeda verslą, apie kurį seniai svajojo. Maža to, ji ketina padėti moterims, užsikrėtusioms nepasitikėjimo ir nusivylimo savimi letargu – nuo šio rudens ji tampa mentore EQUAL programoje “Ištieks ranką”. Projekto tikslas – suteikti galimybę ilgą laiką nedirbusioms bei norinčioms įsidarbinti moterims reintegruotis į darbo rinką, įveikti patiriamą lytinę diskriminaciją darbo rinkoje, formuoti teigiamą darbdavių požiūrį į moteris, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių patyrė ilgą bedarbystę, bei daryti įtaką viešajai politikai, susijusiai su lyčių lygybės bei lygių galimybių klausimais. Finansuojamas šis projektas Lietuvos Socialinės ir Darbo ministerijos, Europos Socialinio fondo. O mentorystė tai rūpestingas asmeniškas šią liūdną ir, deja, dažną patirtį turinčių moterų palydėjimas petys į petį. Galimas daiktas, tai kažkas panašaus, kaip kopimas į kalną drauge – pirma einanti ištiesia ranką kelio neišbandžiusiai ar kiek pailsusiai.  Šis monologas – tebūnie pirmas žingsnelis į viršukalnę drauge.      

Pradžia

Baigiau lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dar studijų metais dirbau pačius įvairiausius darbus – korepetitorės, korektorės, redagavau įvairiausias brošiūras. Tai buvo gana ilgas savęs ieškojimo etapas – nujaučiau, ko noriu, ir galvojau, jog dirbdama pačius paprasčiausius darbus, vis tiek ateisiu iki savo svajonės, laukiamos vietos. Paskutiniuose kursuose mokiausi kalbos dėstymo kitataučiams komunikabiliu būdu. Medžiagos ruošimuisi praktiškai nebuvo, teko versti įvairiausius amerikiečių, vokiečių, austrų vadovėlius. Rūpėjo susirasti tokią darbo vietą, kad galėčiau pritaikyti savo studijų žinias, norėjau dirbti su suaugusiais užsieniečiais. Tuo metu net nežinojau, kur tokio darbo ieškoti. Nebuvo lengva. Gerai mokėjau švedų, anglų kalbas. Buvo minčių dirbti ambasadose, dėstyti jų darbuotojams lietuvių kalbą. Bet kas ten mane priims – buvau be praktikos, be patyrimo. Darbdaviai ne kartą man yra prieš nosį užtrenkę duris. Tai patirti nėra lengva, nes ilgainiui gali imti atrodyti, kad esi nieko verta.

Beje, sulaukdavau ir neblogų pasiūlymų - Rašytojų sąjungoje, Seimo kanceliarijoje, bet maniau, kad jei ten įsidarbinsiu, nukrypsiu nuo savo tikslo. Kai kurie žmonės labai mane palaikė, kad siekiu, ko noriu, kai kurie sakė: „Ką tu čia išsigalvoji, susitaikyk su tuo, kas yra, imkis bet ko, kas siūloma“. Betgi  nusprendžiau, kad geriau dirbsiu mažus darbelius tik tam, kad pragyvenčiau. Taip ir dariau. Visą laiką galvojau – reikia siekti tikslo, nepasiduoti tai pilkai inercijai, mąstymui, jog dirbti reikia bet ką, kad tik gautum pinigus. Suprantu, reikia jų, bet ne kiekvieną darbą dirbdama galėjau siekti kažko aukščiau, o man tai atrodė būtina. Orientavausi į tuos žmones, kurie kažko pasiekė gyvenime, ir mačiau, kaip jie pamažu, pradėję nuo paprastų dalykų, kad ir vėžlio lėtumu, pasiekia savo tikslą. Paskui sužinojau, kad atsidarė Vilniaus teologijos kolegija, kurioje studijuoja lietuviai, baltarusai, lenkai, rusai. Atsisakiau visų kitų darbų ir skaičiau paskaitas ten. Mano studentai kalbėjo labai netaisyklinga, darkyta kalba, o man tai buvo puiki praktika. Be to bedirbant kolegijoje, pamažu atsirado užsieniečių iš Amerikos. Kadangi jau turėjau nemažą darbo patirtį, perėjau nuo darbo su studentais prie darbo su užsieniečiais. Tai buvo patys įvairiausi žmonės - verslininkai, misionieriai...

Mane jie surasdavo labai paprastai, nes vieni kitus pažinojo per Amerikos ambasadą, Amerikos centrą. Patys žmonės man buvo geriausia reklama – jei bent vienas amerikietis išmoko gerai kalbėti lietuviškai, jis būtinai pasakydavo kur kreiptis ir savo pažįstamiems. Netrukus turėjau studentų iš Naujosios Zelandijos, Nigerijos, Lenkijos, Suomijos. Kai namuose auginau vaikučius, pabūdavau su jais namuose apie metus laiko, o paskui šalia jų priežiūros vis tiek susirasdavau studentų, kuriuos mokydavau. 

Svajonė įgauna sparnus

Šiandien mano svajonė jau įgavo konkretų pavidalą, jau gerai žinau savo vietą, savo misiją, tik reikia visa tai įgyvendinti. Rengiuosi kurti savo verslą. Turiu prisikaupusi pakankamai patirties, galiu drąsiai kitiems perduoti dėstymo metodus, klientų paieškos būdus. Tiesiog atėjo laikas, kai aš viena nebepajėgiu apmokyti tiek žmonių, nebegaliu suteikti tiek paslaugų. Nueitas nelengvas aštuonių metų kelias, manau, esu pasiruošusi būti vadove. Esu labai tuo patenkinta. Belieka tik surasti darbuotojus ir paleisti mašiną. Šiuo metu vyksta žmonių, sugebančių dirbti tokį darbą, paieška – ir vėl nėra paprasta, nėra lengva, nes toks darbas reikalauja daug žinių ir bendravimo įgūdžių, kelių kalbų žinojimo. Mokant užsieniečius kalbos, turi labai jausti žmones, suprasti juos, jų kultūrą,  prie jos prisiderinti. Mums dar labai būdingas griežtumas, reiklumas, o tokia metodika visai netinka užsieniečiams – ne vienas jų atsisako mokytojų dėl to, kad nepatinka dėstymo būdas. 

Reikia daugiau

Tačiau ir to neatrodo gana. Man visuomet gyvenime reikėjo kažko daugiau. Mentorystė buvo viena iš mano svajonių.  Visuomet norėjau dirbti kokį nors socialinį labdaringą darbą, tik kad visam tam drauge su vyru Mindaugu galėjome skirti nedaug lako. Labai džiaugiuosi, kad atsirado tokia sritis, kurioje aš kaip moteris asmeniškai galėsiu kažką perduoti kitai moteriai. Net nebūdama mentore visada turėjau stiprinti  drauges, kurios sėdi  namuose, slegiamos visiško savimi nepasitikėjimo, nieko gyvenime nesiekia. Atrodo, lyg  kažkas iš jų būtų pavogęs svajones – žmogus pilnas galimybių, dovanų, talentų,  neabejotinai  galėtų išsiveržti, o nedrįsta. Betgi tereikia pradėti nuo mažo žingsnelio, paskui viskas klojasi tolyn. Taigi tas projekto „Ištiesk ranką“ tikslas man pasirodė labai svarbus, atitinkantis mano charakterio bruožą žadinti ir siekti, kitus „užvesti“. Tai yra paveldėta iš mano močiutės ir mamos. Jos, matydamos nelaimę ar stygių, be jokių dvejonių imasi padėti. Ir aš – jaučiu visišką pilnatvę tik tada, kai esu dar kam nors reikalinga. Noriu atsiduoti vaikams, šeimai, savo darbui, bet dalelę savęs skirti ir  tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos. Kai išgirdau apie mentorių projektą, iškart supratau - nereikia daugiau ieškoti. Moterų, kurios augina ir ne vieną, ir ne du vaikus ir yra užsisklendusios, sutrikusios,  nebežinančios, kaip išeiti iš to uždaro rato, nereikia ieškoti toli – jos yra mūsų kaimynės, draugės, moterys, su kuriomis augini vaikus. Manau, toji pagalba yra toks dalykas, kurį net prie arbatos gali žmogui perteikti. Nekantrauju sulaukti laiko, kai psichologai, specialistai mums perteiks būtiniausias žinias, nes geros valios ir savo patirties čia nepakanka.  

O vis dėlto - vaikai?

Laikas, kai aš nuo ryto iki vakaro buvau jiems reikalinga, jau eina į pabaigą. Buvau užsibrėžusi sau tikslą užauginti juos  iki trejų metų - atiduoti savo vaikučiui jėgų ir laiko maksimumą, net į darželį neleisti. Dukrytę tiek pati ir auginau, o sūnelį – jam dabar dveji metai ir trys mėnesiai,  - jau į darželį išleidom, nes pastebėjome jo poreikį būti su vaikais, žaisti, bendrauti – berniukai gal kitokie. Bet šiaip vaikams dėmesio skiriame tikrai daug. Man šeima yra didžiausias prioritetas, dėl to ir renkuosi tokį darbą, kuriame galėčiau būti 4 – 5 valandas - kad pusę dienos atiduočiau namams, vaikams. Esu tikra – labai svarbu, kad šeima nuo jokių veiklų nenukentėtų. Karjeros darymas, pamiršus viską, ne mano amplua. Liūdna žiūrėti, kai moterys, o ir vyrai lekia, skrenda, siekia, o, žiūrėk, praeina kažkiek metų ir šeima subyra, arba vaikai auga kaip našlaičiai, nors tėvai pinigais aptekę. Manau, reikia daug išminties, derinant tuos dalykus, randant  aukso vidurį. 

Laikas, dovanojamas sau

Taip. Negalima skriausti savęs, antraip tapsi pikta, irzli, nervinga. Tikrai stengiuosi save palepinti. Didžiausias malonumas man - bendravimas su draugėmis. Susitikti, lėkti į kokią nors kavinukę, plepėtis apie viską „tarp mūsų, mergaičių“. Jei ko man ir trūksta, tai tokių artimų, šiltų, gilių pokalbių su geromis draugėmis. Taigi radusi laisvo laiko, susitinku su man brangiais žmonėmis arba tyloje skaitau knygas... 

Skiriu laiko ir savo išorei. Gal ne tiek, kiek norėčiau, bet visada atkakliai iš savo finansų atidedu dalį, kad namie turėčiau mini saloną - jei neturiu laiko nueiti kitur, namuose užsidedu kaukę, pasidažau plaukus... Žinau, kad galėčiau ir turėčiau save prižiūrėti labiau, stengiuosi to nepamiršti, bet tai – tik laiko klausimas.   

Nesibaigiantys pasimatymai

O su vyru... Neapleidžiam pasimatymų, juos puoselėjame. Tarp mūsų yra toks nerašytas įstatymas, kad laikas nuo laiko turime pabūti dviese. Na ir kas, kad dažnai abu būnam nuvargę. Tada užuot žydėję, einame į pasimatymus nukeipę - jis nuo mokslų, darbų, aš - nuo buities, nuo kasdienybės, bet vis viena einam. Ir laimim. Vaikučius paliekame močiutei, kuri yra labai gera ir be jų išties negali gyventi,  ir lekiam į Belmontą arba į kokį filmą, koncertą. Bet kovoti, kad atrastume tam laiko, tikrai reikia. Beje, turime kur pabūti atskirai nuo visų – laikas, praleidžiamas mūsų sodyboje, tikrai priklauso tik mums ir vaikams. Ir vėl – taip, tokio dėmesio deficitas šiuo metu yra baisus, bet aš manau, kad ir tai laikina. 

Dar iki santuokos pas mus iš užsienio buvo atvykę svečiai, su kuriais praleidome labai daug laiko ir stebėjomės jų išlikusia pirmąja meile, fantastiškais vidiniais ryšiais. Paklausę, kaip tai įmanoma po 16 bendrai nugyventų metų, jie mums papasakojo apie savo šeimos susitarimą: “Kad ir kas būtų, kad ir kokios problemos  vargintų, nepamirštame surasti laiko vienas kitam”. Iš jų išmokom nuolat kurstyti savo jausmus. To būtinai reikia. 

O būta visko

Būta. Tikrai būta. Sėdi namuose kaip grybas, netobulėji, o laikas bėga, matai, kaip aplinkiniai kyla, kaip keičiasi jų gyvenimas, vyksta visokie dramatiški pokyčiai, o tu, atrodo, užmiršai net elementarias profesines žinias, net ir kalba tavo tampa kaip vaiko... Visur viskas verda, o tu esi pakelėj. Išties reikia daug jėgų sukaupti, kad ryžtumeis mesti inercijai iššūkį. Buvo toks laikas, kai ieškodama darbo perėjau per daugelį ambasadų ir visose gavau neigiamą atsakymą, kai kur net ir to nesulaukdavau. Buvo momentas, kai stojo tokia tyla, kaip mirtis. Ir susvyravau tada - gal išties  nereikia niekam to, ko siekiau, ką dariau, ko mokiausi? Gal imti ir ieškotis kokios sekretorės – administratorės darbo, keisti profilį ar kitą kryptį pasirinkti? Tikrai tokių momentų buvo daug. Bet kai durys vis užsidaro, tada reikia turėti jėgų suprasti – dar neatėjo laikas. Vadinasi, tuo metu reikia atsiduoti kažkam kitam, kažkur kitur save investuoti ir vėl laukti, vėl bandyti iš naujo. Ir žiūrėk, kai visai jau nieko nesitiki, ateina rimčiausias pasiūlymas. Kas padeda? Aišku, labai padeda vyro, šeimos, artimų draugų palaikymas. Kai jie mane skatina, drąsina, kai jie manimi tiki, viliasi už mane, sako man pačius neįtikėčiausius komplimentus, kurių net nesu neverta, aš jų klausau, ir tai labai pakelia. Tik svarbu išdrįsti prisipažinti sau ir atsiverti – „esu nevykėlė, jaučiuosi taip, lyg mano traukinys kažkur nuvažiuoja, tikrai nebepavysiu“... Tada dažniausiai išgirsti, kad ir kiti buvę panašiose situacijose, kad ir kitos mamos galvojo, jog joms jau niekad nebepasiseks, o žiūrėk, gyvenimas susitvarkė. Ir susitvarkys. Pamatysit. 

Parengė Elvyra Kučinskaitė

-----------------------------------------------------------------------

Danguolės Bičkauskienės sėkmės istorija

“Ateina laikas, kai norisi ne tik imti, bet ir duoti”

Kiek pamenu save, buvau optimistė ir labai žingeidi. Tačiau visada žinojau, kad nenoriu gyventi be šeimos, net neįsivaizdavau moters gyvenimo be šeimos židinio. Gal todėl, kad augau tradicinėje šeimoje, kur mama augino mane su seserimi, o tėtis dirbo. Nuo vaikystės labai mėgau skaityt, vėliau mokykloje išryškėjo mano literatūriniai sugebėjimai ir galvojau, kad būsiu rašytoja. Kai supratau, kad tai ne profesija, pasirinkau žurnalistiką. Niekada nesigailėjau dėl tokio pasirinkimo, nes man visada buvo įdomu pažinti vis naujus žmones, bendrauti su jais, plėsti savo akiratį. Kai ištekėjau, tvirtai žinojau, kad mūsų šeimoje augs ne vienas vaikas, tačiau taip pat žinojau, kad laikui atėjus, aš dirbsiu pagal savo profesiją.

Žurnalisto darbas yra dėkingas tuo, kad rašyti galima ir naktį, kai šeimyna miega... Taigi,augindama savo pirmagimę, dirbau neetatine korespondente viename jaunimo žurnale. Kai dukrelei suėjo dveji metai pradėjau dirbti pusę etato universitete, o po metų, mergaitei pradėjus lankyti darželį, susiradau korespondentės darbą viename šalies dienraštyje. Džiaugiausi sėkmingai išlaviravusi tarp šeimos ir noro realizuoti save darbe. Netruko prabėgti treji metai ir su vyru apsižiūrėjome, kad vieno vaiko namuose tikrai neužtenka... Po metų savo trisdešimtmetį švenčiau su krykštaujančia antrąja dukrele. Buvome laimingi keturiese. Augindama antrąjį vaiką bendradarbiavau su naujai besikuriančia televizija,derindama mamos pareigas ir profesinę kūrybą.Turėjau naujų planų, kuriuos tikėjausi realizuoti,kai ūgtels mažoji Gyvenimas netikėtą staigmeną pateikė, kai po dviejų metų gimė trečias vaikas, „netyčiukas“ – sūnui medikai diagnozavo cerebrinį paralyžių. Tada atrodė, kad visom svajonėm atėjo galas, reikėjo mokytis gyventi naujomis sąlygomis. Trejus metus buvau tik mama, trokštanti padėti savo vaikui įveikti negalią, gyvenanti viltimi, kad viskas bus gerai. Tačiau didelių pokyčių neįvyko: atėjo diena, kai reikėjo susitaikyti su nauja realybe, pažinti kitokios meilės saiką, priimti naujus gyvenimo spalvų atradimus. Tada teko pačiai sau atsakyti į klausimą: kaip gi nori toliau gyventi? Verkti dėl šios nelaimės ir gailėti savęs? Ieškoti kaltų ir pykti ant viso pasaulio? O gal pabandyti gyventi toliau su nauja patirtimi sugrįžtant prie ankstesnių svajonių? Ir tada nušvito mintis: “Neleisk vietoj vieno gyvenimo pražudyti du...” Giliai širdyje žinojau, kad nebūsiu nei naudinga, nei laiminga tapusi sūnaus negalios įkaite. Taigi, po truputį pradėjau ieškoti būdų, kaip nenuskriausti berniuko ir atrasti galimybę dirbti mėgstamą darbą. Neveltui sakoma, kad tikėjimas visada randa išeitį. Rado išeitį ir mūsų šeima. Po trejų metų sėdėjimo namuose vėl pradėjau nuo pusės etato dienraštyje. Netenkino atlyginimas, tačiau džiaugiausi galimybe turėti daugiau laiko sūnaus priežiūrai ir atnaujinti profesinius įgūdžius, kurie per trejetą metų tikrai buvo sumažėję. Bėgo savaitės, mėnesiai, atsirado naujas gyvenimo ritmas, naujos svajonės. Po metų atsivėrė galimybė pradėti dirbti naujoje visuomenės informavimo srityje, su didesne atsakomybe, kitokiu socialiniu statusu. Tai buvo mano darbo įvertinimas, ryškus pokytis profesinėje karjeroje. Kaip tik tuo metu sūnų pradėjome vežioti į ugdymo centrą. Dabar galiu pasakyti, jog, kai, atrodo, kad užsidarė visos gyvenimo durys, Dievas atveria langus, tik nereikia pulti į neviltį. Ketverius metus dirbau atsakingą ir įdomų darbą Lietuvos kariuomenėje.

Nepasakyčiau, kad buvo lengva suderinti mamos, žmonos, specialistės pareigas, tačiau padedant vaikams, suprantant vyrui tai įmanoma. Manau, kad moteris turi tokią pat teisę būti ne tik šeimos žmogus, bet ir patenkinti saviraiškos poreikį už savo šeimos ribų. Šiame kelyje labai svarbu jos pačios apsisprendimas ir pastangos, kaip ir artimųjų supratimas bei padrąsinimas.

Turėdama tam tikros gyvenimo patirties, noriu padėti kitai moteriai iš naujo atrasti savo gyvenimo tikslus, naujus troškimus. Kiekviena moteris gali įveikti iškilusias kliūtis, jei tvirtai žinos, ko nori.  Pats Dievas jai padės, jei tik ji bus pati sau atvira ir ryšis pasistengti dėl savo ateities. Vaikai užauga. Vyras - ne moters nuosavybė, kaip, beje, ir ji ne jo nuosavybė,  o tik Dievo duota galimybė tam tikru laikotarpiu turėti gyvenimo partnerį. Moteris yra pati atsakinga, ar ji bus laiminga, ar džiaugsis savo gyvenimu. Jei moteriai užtenka drąsos pripažinti šią tiesą ir prisiimti atsakomybę dėl savo gyvenimo kokybės, jai nereikės kaltinti aplinkybių ar keikti likimo. Būtent ta linkme žengiančiai moteriai reikia ir norisi padėti, padrąsinti, patarti. Toks bendravimas man teikia džiaugsmą, kaip ir mėgstamas darbas ar mylavimas savo ketvirtosios, jauniausios dukrelės, kuri gimė mano keturiasdešitmečio proga... Beje, jos gimimas leido man metu laiko pailsėti ir nesutrukdė vėl pradėti dirbti. Žinoma, už tai turiu būti dėkinga ir savo šeimos nariams. Socialinės mentorystės projektas „Ištiesk ranką“ man yra dar vienas prasmingas saviraiškos būdas. Noriu, kad mano patirtis ir palaikymas būtų naudingas nors vienai moteriai.   

Danguolė Bičkauskienė

------------------------------------------

Mentorių ir ugdytinių pasisakymai:

Danguolė Bičkauskienė - mentorė: „Ateina laikas, kai norisi ne tik imti, bet ir duoti

 ..“

Labai svarbu mokėti klausyti kito žmogaus. Mentorė tai nei mama, nei teisėja, nei konsultantė. Ji tiesiog gali būti kaip palaikytoja.  Ateina laikas kai supranti, kad gyvenimas yra daugiau negu turėti, gyvenimas yra ir būti. Mano buvimas užsipildo tuo, jog aš noriu dalintis tuo ką aš patyriau, ką aš žinau ir padėti kitiems žmonėms iš naujo atrasti gyvenimą. Tiesiog mokytis gyvenimo, kurio niekas mūsų nemoko, nes gyvenimo mokyklos tokios nėra, bet mes juo dalinamės vienas su kitu.

Daiva Bilinskienė - mentorė:

Vedžiau ugdytinėms seminarus, pažinau moteris, pamilau ir atradau savyje dar visai nerealizuotos energijos visuomeninėje veikloje. Nenoriu dirbti dėl pliuso ir noriu realiai kažką daryti dėl jų. Aš kėliau jas, aš ir pati pakėliau save. Norint įkvėpti kitą, tu pats turi būti drąsus, kūrybingas. Lengviau yra padėti kitam.

Laimutė Puidokienė - mentorė: „Bandyti laimėti, o pralaimėjus iš to pasimokyti“

Moterims atgauti pasitikėjimą yra žymiai sunkiau negu  vyrams, dėl mūsų socialinės padėties, visuomenės suformuotos nuomonės ir tai turi labai didelę įtaką tiek moterų psichologijai, tiek jų gyvenimo būdui, ne dėl jų trapumo, bet dėl to, kad jos susiduria su daug didesniais iššūkiais mūsų visuomenėje. Mentorystės procese nauda iš tiesų yra labai didelė, tiek ugdytinei, tiek mentoriui. Tas procesas ištiestų yra kūrybinis, tai yra kūryba.

Danguolė Juršėnaitė - ugdytinė:

Užuot veikusi viena, visuomet žinojau, kad turiu su kuo pasitarti, kas mane pastūmės ir patars. Nebūčiau buvusi čia, kur esu, jei ne mentorystė...

Vida Bielskienė - mentorė: „Gyvenimo sunkumai pakelia naujai kovai“

Tikrai nesigailiu tapus mentore, tai labai mielas užsiėmimas. Tai buvo dar viena vieta, kur aš galėjau jausdamasi jau pakankamai stabiliai ir daug ko pasiekusi, tą savo patirtį perduoti kitam. Mano ugdytinė keitėsi labai greitai. Bendraudamos mes kaip ir papildėm viena kitą.

Laima Caronkienė - ugdytinė:

Mentorės pavyzdys buvo užkrečiantis, palaikantis. Pradėjau džiaugtis savo pasiekimais. Kiekvienas atliktas darbas mane džiugina ir aš jaučiuosi tvirtesnė.